Urbi et orbi, arba vietoje pratarmės

Šį tinklaraštį nusprendžiau rašyti, kadangi pamaniau, kad ne aš viena turiu tokių mitybos problemų - gal bus įdomu kažkam paskaityti, gal tas kažkas norės pareikšti savo mintis, kurios man taip pat įdomios - nuomonė iš šalies visada gerai...
Pradėsiu nuo to, kad visada turėjau nesutarimų su savo fiziniu kūnu - tai negirdėdavau, ką jis man sako, tai bandydavau įsiklausyti į jo nebylią kalbą, o jis, it suimtas partizanas, tylėdavo, ir net kankinamas sportu ir dietomis, nieko man nesakydavo... O gal mes kalbėdavomės skirtingomis kalbomis?...
Žodžiu esu apkūni. Storoka. Sveikai įmitus. Galima tai vadinti kaip nori - bet faktas vadinamas tiesiog viršsvoriu, kuris trukdo gyventi - kiek fiziškai (nesueina kelnės, veržia mylimiausia suknelė, kasdien rizikuoja trūkti siūlė), tiek ir morališkai (esu bevalė, nesugebanti susiimti, be motyvacijos, arba nepakankamos motyvacijos) ir t.t. - vardinti galima būtų daug. Ir kai pasižiūri į gražias stirnas, kurios, atšilus orui, vis labiau demonstruoja savo stirniškai išlinkusius laibus kūnus, o tu eini, verždamas lašinius vis siaurėjančiais, ir toli gražu ne nuo skalbimo, džinsais, ir galvoji: "Ar viskas jau prarasta? Gal dar atsigriebsiu? Taip, tikrai atsigriebsiu - nuo rytojaus nevalgau, sportuoju, geriu daug skysčių (nealkoholinių)..." Mistiška data "Rytojus" kalendoriuje nepažymėta, ir vis neateina, kažkodėl vis nusikelia į sekančią diena, dar sekančia, ir galiausiai jautiesi užburtame rate. Paskui šiaip ne taip susimoji nevalgyti: kremti agurką (greipfrutą, salotos, kopūsto lapą), gurkšnoji pasukas, desperatiškai laipioji ant svarstyklių penkis kartus per dieną, bet jos, tarsi sugedusios, rodo toli gražu ne tai, ką nori matyti; jas pakratai (gal užstrigo rodyklė?). Nusivili viskuo, ir pratrūkus, išlieji širdgėlą plaktos grietinėlės torčiukui (porcijai skanučių cepelinų su grietine, grybukais, spirgučiais). Jie, kaip tikras draugas, padeda tuo momentu, jautiesi soti ir paguosta. O ryt ateina moralinės pagirios - jautiesi antrasis nusikaltėlis pasaulyje (antras todėl, kad pirmasis bus tas, kuris prisikirto daugiau už tave), dar labiau bevalis, besotis padaras, kuris tiesiog nesugeba numesti atliekamų poros (na gerai, gerai, dešimties...) kilogramų.

Tada dar labiau susiverži diržą, dar labiau kankiniesi, lieji prakaitą, sportuoji, kaip tau atrodo teisinga, nevalgai, pyksti ant aplinkinių (kad laibesni už tave) ir ant savęs (kad vėl guodeisi torčiukui, o gal net ir visai palaikymo grupei, susibūrusiai konspiraciniame bute - šaldytuve). 

Panašu į pasaką be galo. Kad šiai pasakėčiai ateitų laiminga pabaiga, a la "Ir jie ilgai ir laimingai gyveno, ir numirė tą pačią dieną", ir nusprendžiau rašyti. Gal taip lengviau bus įveikti priešą, įkurti palaikymo stovyklą ir gal net, turėti bendrininkų šioje kovoje. Tai gi, kam įdomu - WELCOME!